Jis joja siaurais vilkotakiais miškų tankmėje
Ant savo juodojo žirgo su varno sparnais
Nešdamas mirtį šiame kelyje
Jis senas kaip laikas ir rūstus
Dega ugnim akyse vilkų padermės atspindys
Jis - pats likimas
Miško piktoji dvasia laukia vienišo klyksmo nakty
Jam paklūsta vilkolakiai ir gnomai pikti
Seną jo, amžiną kūną maitina vynas iš kraujo
Sielų medžioklis mėnulio šviesoj skleidžia savo kerus
Vilioja keleivį miško dukrų dainomis
Ar sugebėsi save apgint
Sielų medžioklio kerai - niekur ir visur
Jo, Jo kalavijas - toli ir čia pat
Paimk mano kraują, paimk mano sielą
Išblyškęs mėnulis spindi ir tarsi šaipos
Rodo šį kelią tau, bet kartu ir tave
Tik pelėdos nemiega - jos žino
Pro šmtamečius medžius, lyg vaiduoklius senus
Pro apleistas pilis, per kalvas ir liūnus
Tu vienišas šiame kelyje
Išvargęs keleivis, išsekintas baimės aklos
Už horizonto ryto šviesa jau skverbias į naktį
Blaškosi žirgas - jis nujaučia tvaiką mirties
Vienišas keleivis, girdintis viesulą kažkur naktyje
Vienišas keleivis, matantis kalaviją
Ir siurbiantį žvilgsnį - tai jo likimas
Meressin еще тексты
Оценка текста
Статистика страницы на pesni.guru ▼
Просмотров сегодня: 1